Niekas ar Asilas
1988 rugsėjis, du metai iki Lietuvos nepriklausomybės, ore jau sklando Perestroikos nuotaikos. Į pirmą paskaitą vangiai renkasi antro kurso studentai. Senais, akmeniniais laiptais sunkiai kopiu į antrą aukštą, kur turi vykti filosofijos paskaita. Sąmyšis. Kažkas kikena, kažkas išsigandusiais veidais dairosi aplinkui. Prasiskverbiu pro studentų minią ir: „JESELSKIS – ASILAS“, žmogaus ūgio žodžiai, raudonais aliejiniais dažais, ant sienos parašyti kėlė įvairius jausmus susirinkusiems studentams.
Netikėta branda
Nepažįstami moteris ir vyras sėdėjo virtuvėje prie apvalaus stalo.
Aš verkiau, mano vyras nuleidęs akis darė svečiams kavą. Kaltės jausmas tvyrojo ore.
Jau metai kaip dukra išvyko studijuoti į Daniją, palikusi man prižiūrėti savo ištikimiausią draugą, šokoladinį labradorą Bartą. Beveik devyni metai jiedu kaip neatskiriami sielos draugai gyveno drauge. Kai Greta keliaudavo, paskambinusi būtinai pakalbėdavo su Bartu, kai išvažiuodavo ilgesniam laikui, Bartas verkdavo.