1988 rugsėjis, du metai iki Lietuvos nepriklausomybės, ore jau sklando Perestroikos nuotaikos. Į pirmą paskaitą vangiai renkasi antro kurso studentai. Senais, akmeniniais laiptais sunkiai kopiu į antrą aukštą, kur turi vykti filosofijos paskaita. Sąmyšis. Kažkas kikena, kažkas išsigandusiais veidais dairosi aplinkui. Prasiskverbiu pro studentų minią ir: „JESELSKIS – ASILAS“, žmogaus ūgio žodžiai, raudonais aliejiniais dažais, ant sienos parašyti kėlė įvairius jausmus susirinkusiems studentams.
„Koks buvo mano jausmas?“, bandau prisiminti.
Buvo smalsu. Kaip sureaguos filosofijos profesorius, mūsų dėstytojas, Jeselskis?
Staiga studentų minia pradėjo pati save tildyti. Pro prasiskiriančius studentus pamačiau profesorių Jeselskį. Kaip visuomet, ramus, kiek sukumpęs, jis ramiai priėjo prie auditorijos, atrakino duris ir suleido studentus į auditoriją.
„Šiandiena – pati laimingiausia diena mano gyvenime“, lėtai pradėjo paskaitą profesorius. Auditorijoje nuvilnijo kikenimas.
„Aš supratau, kad esu kažkas daugiau negu niekas. Mano veiksmai įkvėpia jus žygdarbiams,“ tęsė paskaitą filosofas.
Jis paprašė mus pakelti rankas: kas norėtų būti „asilu“ ir kas geriau rinktųsi būti „nieku“. Dideliam mano nustebimui, auditorija pasidalino beveik tolygiai. Ruošėmės debatams: „kuo geriau būti Asilu ar Nieku“. Debatai ir paskaita buvo sunkūs, pavargau, mažai ką supratau.
Praėjus 21 metams nuo tos paskaitos, vieną dieną sugalvojau papasakoti šį įvykį savo studentams ir gavau netikėtą klausimą iš auditorijos: „ dėstytoja, o jūs, ar norėtumėt, vieną rytą ant mūsų universiteto sienų, pamatyti tokį užrašą apie save?“
Pauzė užtruko. Turėjau prisipažinti, kad nenorėčiau.
O tada, Kaune, Nepriklausomybės išvakarėse, aktyviai įrodinėjau, kad Asilu tikrai žymiai geriau būti negu Nieku.
Kas man nutiko?
Iliustracija Jurgitos Kunigiškytės